AMŽINYBĖS MIŠKAS. MARIJAMPOLĖS KOLUMBARIUMAS

Kolumbariumo projekto idėją įkvepia supilti senovės tautų kapai arba pilkapiai. Tiek pavieniai, tiek
pilkapių kompleksai yra žmogaus sukurti ir gamtiški dariniai, vaizduojantys šventumą, tvirtumą ir
amžinybę. Tai daug amžių menantis reiškinys, į kurį galima žvelgti ir iš lietuviškos prigimties pusės,
nes šis laidojimo būdas simboliškai reiškia ir mirusiojo gyvenimo metus, bendruomenišką jo
pagerbimą ir atsisveikinimą, kadangi pilkapiai ir piliakalniai atskiria erdvę tarp mirusio ir gyvo
pasaulio. Pilkapių kauburiai reprezentuoja sustojusį laiką, o jų apskrita forma – priešpriešą įprastam
gyvenamo namo planui. Projektas kuriamas su ramybės ir monumentalumo mintimi, kuri vyrauja
tiek kompozicijos, tiek estetikos ir medžiagų sprendiniuose. Kolumbariumas projektuojamas iš
dešimties pilkapio formos elementų, kurių devyni yra tipiniai, o centrinis – didesnis, iš dviejų dalių. Jie išdėstomi palei išilginę sklypo ašį, suformuojant centrinį taką kaip pagrindinę alėją, jungiančią kolumbariumo statinius tarpusavyje ir su šalia esančiomis kapinėmis. Tai atviri, pusiau požeminiai statiniai, kuriuos sudaro monolitinė konstrukcija su nišomis urnų laikymui. Statiniai yra taisyklingo apskritimo, kauburio formos su atvira centrine dalimi.